Džeinė Bolein, Vindzoro rūmai, 1540 m. spalis
Karalienės pusės priežiūra nėra gerai mokama ir lengva tarnyba. Vadovauju merginoms, kurios bet kuriame padoriame mieste būtų išplaktos prie kekšių vežimo. Draugės iš Lambeto, kurias pasirinko Katerina, yra pačios tikriausios šliundros, kokios kada nors gyveno kilmingosios namuose. Karalienė užsispyrė, kad vaikystės bičiulės būtų pakviestos į jos freilinas, ir aš negalėjau atsakyti, kadangi dėdės paskirtos damos tiktų jai į motinas ir negali sudaryti kompanijos. Katerinai reikia bendraamžių draugių, bet šitos kompanionės nėra paklusnios merginos iš gerų šeimų, jos moterys, pasileidusios moterys, rodančios patį blogiausią pavyzdį ir neatsisakiusios laisvo elgesio netgi karališkuose kambariuose. Nieko panašaus nebuvo karalienės Anos laikais, ir netrukus visi tai pastebės. Neįsivaizduoju, ką galvoja senasis hercogas, o karalius leidžia savo vaikiškai nuotakai viską, ko ši užsigeidžia. Bet karalienės dvaras turėtų būti puikiausia, elegantiškiausia šalies vieta, o ne storžievių mergšių su arklidžių žodynu turnyrų arena.
Kad karalienei patinka Katerina Tilni ir Margareta Morton, aš galiu suprasti, nors jos abi plačiagerklės ir nešvankiakalbės. Agnesė Restvold yra patikėtinė iš senų laikų. Bet man sunku patikėti, kad Katerina norėjo tarp savo freilinų matyti Joaną Bulmer. Karalienė niekada jos anksčiau neminėjo, bet ta moteris parašė jai asmeninį laiškelį, metė savo vyrą ir atidardėjo į rūmus, o Katerina ar iš geros širdies, ar išsigandusi, kad ta moteris neišpliurptų kažkokių paslapčių, nepajėgė jai atsakyti.
Ką tai galėtų reikšti? Kad karalienė leidžia moteriai atvykti į savo kambarius, geriausią tarnybą Anglijoje, nes ji gali atskleisti jos vaikystės paslaptis? Kas galėjo nutikti tos merginos vaikystėje, jeigu ji negali rizikuoti to paviešinti? Ir ar galime pasitikėti, kad Joana Bulmer tylės? Rūmuose? Tokiuose, kaip šie? Kai paskalos visuomet sukasi apie karalienę? Kaip man žiūrėti tvarkos, kai mažiausiai viena iš merginų turi tokią paslaptį, dėl kurios karalienė priversta priimti ją į savo svitą?
Tokios yra karalienės draugės, kompanionės, ir jų neperauklėsi, bet aš tikėjausi, kad vyresnės damos, paskirtos į freilinas, padiktuos oresnį toną ir šiek tiek nusvers vaikišką chaosą, kurį mėgsta Katerina. Kilmingiausia iš visų damų yra ledi Margareta Dagias, dvidešimt vienerių metų karaliaus dukterėčia, bet jos beveik nematome. Ji tiesiog išsmunka iš karalienės kambario kelioms valandoms, o su ja išeina ir didžioji jos draugė Marija, Ričmondo hercogaitė, kuri buvo ištekėjusi už Henrio Fisrojaus. Pradingsta Dievas žino kur. Jos garsėja kaip talentingos poetės ir skaitovės, dėl ko niekas nesiginčija. Bet su kuo jos visą dieną skaito ir eiliuoja? Ir kodėl man niekada nepavyksta jų rasti? Kitos karalienės freilinos — Hovardų moterys: vyresnioji Katerinos sesuo, jos teta, netikros senelės marti ir tolimesnės giminaitės, tarp kurių Katerina Keri, vėl netikėtai išdygusi, kai iškilo Hovardų mergina. Šioms moterims rūpi tik jos pačios, nė viena nepadeda man tvarkytis karalienės kambariuose, kad jie bent atrodytų taip, kaip pridera.
Bet viskas yra ne taip, kaip turėtų. Esu tikra, jog ledi Margareta su kažkuo susitikinėja. Ji kvailė, aistringa kvailė. Jau kartą dėdės karaliaus buvo įspėta ir nubausta už flirtavimą, o galėjo baigtis dar blogiau. Ji buvo ištekėjusi už Tomo Hovardo, mūsų giminaičio, kuris mirė Taueryje už bandymą vesti Tiudorų merginą. Pati Margareta Dagias buvo išsiųsta į Siono vienuolyną. Tik kai pažadėjo tekėti už to, ką dėdė išrinks, gavo karaliaus atleidimą. Tačiau dabar iš pat ryto ji išsmunka iš karalienės kambarių ir negrįžta iki vakaro. Prieš pietus įpuola nuraudusi, taisydamasi gobtuvą ir paikai kikendama. Aš liepiu Katerinai prižiūrėti savo damas ir rūpintis, kad jos elgtųsi taip, kaip dera karalienės freilinoms, bet ji pati šoka, medžioja ar koketuoja su jaunais dvariškiais, elgiasi laisvai, kaip ir visos kitos, gal net blogiau už daugumą.
Gal aš kiek perdedu. Gal karalius išties atleis jai viską. Šią vasarą jis — kaip meile nepasisotinantis jaunuolis. Jis vežiojasi Kateriną po gražiausius savo rūmus, stengiasi kiekvieną dieną medžioti keldamas su aušra, pietauja girioje įrengtuose paviljonuose, popiet irstosi valtelėmis, stebi, kaip žmona šaudo į taikinius arba varžosi teniso kortuose, lažinasi, kas nugalės sunkumų kilnojimo varžybose, o vėlai vakare ir naktį dalyvauja įvairiose linksmybėse. Tada jis vedasi Kateriną į lovą ir vėl keliasi auštant. Jis šypsojosi, kai žmona sukosi, juokavo ir mėgavosi gražiausių jo palydos vyrų draugija. Jis krypavo įkandin jos išsišiepęs, visuomet patenkintas, nors šlubavo iš skausmo ir kaskart apsirydavo per pietus. Bet šį vakarą Henrikas prie stalo nepasirodys, o mums pranešta, kad karalius karščiuoja. Spėju, kad senis išseko nuo pervargimo. Paskutinius mėnesius jis gyveno kaip jaunavedys, nors amžiumi tiktų į senelius. Katerina nenusimena ir traukia pietauti viena, susikibusi rankomis su Agnese, o ledi Margareta vos spėja prisijungti prie karalienės svitos. Bet aš pastebiu, kad nėra milordo hercogo. Jis pas karalių. Kažkam bent jau rūpi valdovo sveikata. Kokia mums nauda iš to, kad karalius serga, o Katerina nesilaukia?